į pirmą puslapį
Veidrodis
Žiūriu į veidrodį ir asilą matau.
Apšepęs toks ir rūbais nudėvėtais.
-Sveiks asile!,- tada aš jam sakau.
Nors gyvulys čia niekuo dėtas.
Dvi akys spokso apsiblausę,
dvi rankos, kaip kokie irklai,
švarkelis lyg paskolintas kaliausės,
balti kadaise buvę baltiniai.
Velti plaukai ir veidas kaip kempinė
lyg atspaudai gyvenimo bjauraus:
neaiškios moterys, pigi degtinė
ir kortos iki rytmečio ankstaus.
Staiga lyg griausmas dunda iš anapus
nugriaudi balsas tos kaliausės:
- Gal baigsi siausti kaip patrakęs,
jei ne, tai iš kanopos gausi!
Nuryju seilę, vos nepaspringstu,
ir baimė stuburą sukausto,
visai čia nieko nebesuprantu...
Gal as iš proto išsikrausčiau?
Nuo veidrodžio iš lėto pasitraukiu.
To padaro daugiau nebematau.
Užtenka !; Reikia orgijas nutraukti,
kol į tarpuakį dar negavau...
Kūrybos metas
Sraunus eilėraščių verpetas
įtraukia kaip kada mane,
tai keistas kūrybinis metas -
gyvenimas lyg nebe čia.
Nenoriu nei valgyt nei gerti,
kartais pernakt nemiegu,
popiergaliais stalas užverstas,
prirašinėtais visokių niekų.
Atrodo, lyg laiškus rašyčiau,
net nežinodamas kam,
ar patarimo prašyčiau,
pasiųsdamas žinią kažkam.
Savęs gal kažko klausinėju,
atsakymus pats užrašau,
puodelį kavos pasidėjęs
ilgiausias valandas mąstau.
Ar prarastas laikas šitas?
Ne, taip tikrai nemanau.
Tame kas yra užrašyta
aš dvasios ramybę matau.
Paukštis
Praskrisiu kaip paukštis virš auksinių rugių
išskėtęs rankas lyg sparnus į šalis,
pakilsiu virš miško, siūbuojančių pušų,
palietęs šakas, lyg vikrusis genys.
Aplankysiu aš pievos kvapniausias gėles,
nusiprausęs skaidriam rasos vandeny,
pasveikinsiu sutikęs darbščias biteles,
paliesiu ir akmenį kalvos vidury.
Virš mėlyno ežero, ar upės bangelių
bandysiu baltąsias žuvėdras aplenkt,
virš dulkančio vieškelio, ar mažo takelio
aš skrisiu Tėvynei žemai nusilenkt.
Už tai, kad išaugau jos gamtą pažinęs,
ir mylimą moterį čia sutikau,
dabar galiu džiaugtis vaikus užauginęs,
ačiū tau Lietuva, kad tave pamilau.
"Šaunuoliai"
Medžiotojai esame šaunūs,
medžioklė juk atrakcija puiki:
kur tik norim, ten ir šaudom,
ar būnam blaivūs, ar girti.
Šaudom ir į kairę ir į dešinę,
šaudom visur, net po vandeniu.
Nušausim be skaičiaus, nors dešimtis,
nuo pirmadienio iki sekmadienio.
Pilvai mūsų valgyt neprašo,
tiesiog tai sportas įdomus.
Kas mums žvėrelių ašaros,
juk mes dalijam leidimus.
Mes sprendžiam, ar žūti ar būti
Rūšiuojam į gerus ir blogus,
gamtos mums nuomonė nerūpi,
įstatymus mes kuriame savus!
Sugrįžkime
Sakoma: šuo kariamas pripranta.
O kas gi jei jo vietoje žmogus?
Kaip galima žmogiškai gyventi,
jei darbas šuniškai sunkus?
Ar galima prie pragaro priprasti?
Tam, kad pažintum kas yra dangus...
Tik ten nebuvęs gali šitaip apsispręsti:
tiek to, jau kaip ten bus, taip bus.
Kokia kvailystė viską mesti,
net jei tevynėje ir nesaldu,
šeimą, darbą ir draugus prarasti
dėl svaro, euro, ar kitokių pinigų.
Kokie ten pinigai ! Nejuokinkim kitų,
bandydami pateisinti save.
Auka šita - gyvenimas be tų,
kurie kas diena tavo mintyse.
Sugrįžkime namo, tautiečiai pasiklydę,
nebemeluokime kitiems ir sau,
tik Lietuvoj gražiausios gėlės žydi,
svetur gyvendamas ta tiesą supratau.
Vėjau.
Atiduok man vėjau pievos kvapą,
tos kurioj dar mažas aš laksčiau,
sugrąžink tą raudoną klevo lapą,
meilės laišką ant kurio aš parašiau.
Išbarstyk tu vėjau metų pintinę,
tą kurią aš tiek ilgai rinkau,
nuplukdyk upeliu ir tą statinę
rūpestėlių mano kuo toliau.
Uždek man vėjau liepsną krūtinėj,
iš žarijų, kur širdy dar laikau,
Parplukdyki upe tą lieptą medinį,
ant kurio aš savo meilę sutikau.
Spalvomatika
Nudažykim skaičius spalva.
Įdomi išeis spalvomatika.
Tiktai nieks nesupras tada,
kokia čia slypi semantika.
Galėsime drąsiai sakyt
savo gimimo metus,
pavyzdžiui : man jau poryt
raudonesdešimt bus.
Kam dar tik geltoniolika,
o kam žaliasdešimt balti,
kažkam sukaks mėlyniolika,
kitam – rudasdešimt pilki.
Nereikia nieko galvoti,
maišykime drąsiai spalvas.
Nėra čia ko skaičiuoti,
nutapykim gimimo dienas!
Žodžiai
Poezijai dar metas nesubrendęs,
per trumpas laikas, kai namus aš palikau.
Apie tave vis mintyse paskendęs,
todel tiesiog kažką užsirašau...
Laiškelis tai o gal ir eilės,
gal ilgesys, ar nerimas širdies;
Rašau, nes žodžiai tie iš meilės,
iš užjūrio jie pas tave atskries.
Rašau aš apie nieką, o gal ir viską,
pati žinai, ką noriu pasakyt.
Tai žodžiai- gėlės tau, kurios nevysta;
nereikia laistyti, tik kartais paskaityt...
Lenktynės
Pastipo katinas vardu Foma,
gyvenęs didelio boso name.
Įsisuko tada apeigų rutina,
kad būtų viskas geriau, nei sapne.
Subėgo turtingi žvėrelių gerbėjai,
visokių roplių ir papūgų draugai;
vieningai palaike boso idėją,
kad katino vardas gyventų ilgai.
Tada atsirado problemų tokių,
mat gyvuliui laidoti vietos nėra.
Gerai, kad valdžioj sėdi pilna draugų-
nauja teritorija kaip mat surasta.
Ir prasidėjo “marmurinės” lenktynės,
kokio paminklo brangesnis akmuo;
nevalia nusileisti turtingam kaimynui,
jeigu nori išlikti garbus asmuo.
Stebina žmones tos kapinaitės
ir gyvūnėliams paminklų gausa,
bet ką padarysi, toks matyt laikas.
Reikia ir kapinių jei viešbučių yra.
Dovana
Nulipdysiu aš didelę širdį
nudažysiu raudona spalva,
tegul visi mato ir girdi,
kokia mano meilė yra.
Užrašysiu ant jos tavo vardą,
prikabinsiu varpelių skambių,
ir pabaigęs tą savąjį darbą
aš iškelsiu prie tavo namų.
Pririšiu prie stiebo ilgiausio,
tau muziką vėjas pagros,
paskambins jis dainą gražiausią,
dar tu negirdėjai tokios.
Kiti gal sakys - dovana paprasta,
gi nieko nėra čia brangaus,
tačiau tu žinai kokia kaina tikra,
nes ji - nuo mylinčio žmogaus.
Kaimynės
Karta utėlę kaimynė aplankė.
Atšuoliavo jos draugė blusa.
Vienai liūdnoka buvo gyventi,
o smagu paplepėt kaip kada.
Pasiskundė abi šeimininkais savais,
kad ramybės pas juos nebėra.
Iltimis baisiomis ir degtinės kvapais
iš namų veja jas visada.
Jų šeimininkai benamiai abu,
jiems guolis – tai žemė šalta.
Nėr didelio skirtumo tarp jų,
tik vienas žmogus, o kitas – šuva.
Ilgesys
Jei turėčiau laivelį -
į Tėvynę nuplaukčiau,
pas savo žmonelę,
kuri manęs laukia.
Nepykstu ant Tėvynės,
ne ji mus išskyrė,
matyt toks likimas-
pagyvent atsiskyrus.
Pasiimčiau tik duonos
gabalelį juodžiausios,
sušildyčiau širdį
aš savo brangiausios.
Juodos duonos kvapas
man Tėvynę primins,
karšta žmonos meilė
vėl namo sugrąžins.
Atsitiko
Vaikas spintelėj ricinos aptiko,
kažkiek paragavo, kažkas atsitiko...
Oi kaip šaukė ant tėčio mama,
kad taip ilgai vonia užimta!
Čia dar kaip tyčia atejo svečiai.
Iš karto pasakė - pabus neilgai.
Atrado, matyt, kažkokių reikalų,
iškūrė tuoj pat, po minučių dviejų.
Tad jeigu nenorim prarasti draugų-
nepalikim spintelių vaikams atvirų..
Polėkis
Sėdžiu ant vaivorykštės lanko,
pūkuotus debesis šukuoju;
Mane kartais vėjai aplanko,
o aš jiems eiles deklamuoju!
Paklydusius aitvarus gaudau,
skredančiom gervėm mojuoju;
Šiltam lietuje išsimaudau,
kaip gera gyvent! – sau galvoju…
Renesansas
Och tas meilės renesansas
tartum kortomis pasjansas,
jausmų žaidimas įdomus-
baigėsi gyvenimas ramus.
Blaškosi krūtinėje širdis
lyg koks paukštis - tuoj išskris
tos kitos širdies ieškoti,
viską iš pradžių kartoti.
Rodos metų daug praėjo,
o jausmai tik sustiprėjo.
Laikas mus patikrina visus,
jei buvo meilė- renesansas bus!
Eilėraštienė
As iškepiau eilėraštienę.
Didelę, per visą keptuvę.
Susėdom valgyt vakarienės
ir prisikandom liežuvį.
Skani eilėraštienė buvo.
Taip valgytojai nutarė visi,
kažkaip i pilvą nepakliuvo,
kaip buvom, taip ir likom alkani.
Į viršų